Kovo 11 dieną organizacija gavo pranešimą dėl galimai sužeisto katinėlio Kretingos mieste.
Kaip bebūtų pikta, visuomenės supratimas apie nebereikalingų, našta tapusių gyvūnų atsikratymo būdus, mūsų jau nebestebina. Ne išskirtinis ir šis atvejis. Kiekviename mieste yra katinų šeryklos ir šiems pūkų kamuoliukams neabejingi asmenys, kurie kartais ir iš skurdo, paskutiniu kąsniu pasidalina su ten gyvenančiais ar besilankančiais katinukais. Tokios vietos tapo populiarios ir tarp tų, kurie tiesiog atveža ir palieka savo kažkada vadintus šeimos nariais, o dabar tapusius nebereikalingais keturkojus. Toks likimas ištiko ir pranešime minimą katinuką.
Sutikslinus aplinkybes su pranešėja, vykome į vietą. Pirmąją dieną, nurodytoje vietoje katinėlio neradome. Tačiau nenuleidome rankų, „Juk jis sužeistas, jis kenčia skausmą”, vis sukosi mintys galvoje. Po dienos savanorė iš Klaipėdos ir vėl vyko į Kretingą ieškoti bėdulio. Šįkart Tigriukas (taip jį pavadinome dėl ryškaus tigrinio atspalvio) buvo rastas.
Skubiai vykstama į „Pet City“ Klaipėdos kliniką, kur pirminė diagnozė parodo, jog bėduliui reikalinga ortopedo apžiūra dėl galimo kojytės lūžio. Ieškome ortopedo, o jų Klaipėdoje nėra daug ir eilės pas specialistus nemažos. Kol ateis mūsų eilė, Tigriukas paliekamas klinikos stacionare veterinarų priežiūroje. Po trijų dienų ateina eilė Lino veterinarijos klinikoje išsamiai ortopedo apžiūrai, diagnozei ir gydymui. Išvada – galinės kojos blauzdikaulio skilimas, galimai nuo kito gyvūno įkandimo (šioje vietoje ir vėl įsiterpsime apie visuomenės neatsakingumą, nes namuose, saugioje sau aplinkoje gyvenęs katukas, net neįsivaizduoja kokios grėsmės gali jo laukti palikus prie šeryklos, kur kiekvienas atklydęs gyvūnas, tiesiogine to žodžio prasme, kovoja už būvį), iš vidaus galimai kąstinė žaizda prisikaupusi pūlingų išskyrų, reikalingas skubus chirurginis gydymas. Operacija atlikta tą pačią dieną.
Džiaugiamės, kad per tas dienas atsirado globėja, kuri sutiko Tigriukui suteikti laikiną globą. Tokių globėjų begalinis trūkumas visoje Lietuvoje. Po operacijos bėdulis nuvežamas pas ją į saugų prieglobstį.
Sekančią dieną paskirta apžiūra veterinarijos klinikoje, tad savanorė vyksta pas globėją ir veža Tigriuką apžiūrai, ir taip dar kas dvi savaites savanoriai vežios katuką suleisti reikiamų vaistų. Po 3-4 savaičių laukia pakartotinas rentgenas, gydytojai stebės kojytės gijimo procesą.
Tai yra viena laukinio katuko, kuriam negalėjome atsisakyti padėti, dar tik beprasidedanti istorija, kuri šiai dienai mūsų savanoriams kainavo keliasdešimt valandų laiko, keliasdešimt susuktų kilometrų ir virš 600€. Viena iš dešimčių, o galbūt net šimtų istorijų, su kuriomis kasdien susiduria globėjai ir savanoriai, gelbėjantys keturkojų širdelių gyvybes. Šie žmonės, dėl dažnu atveju neatsakingo visuomenės požiūrio į savo gyvūnus augintinius, aukoja savo širdis, laiką, finansus, būstus, net šeimas. O kažkam sąžinė leidžia pasakyti „kam visa tai, juk lengviau užmigdyti…”. Ne, ir dar kartą ne! Kovojome, kovojame, ir jeigu tik turėsime, kad ir menkiausią galimybę, kurią suteikia Jūsų aukos, kovosime toliau už kiekvieno gyvūno gyvybę, kuris negali pats savimi pasirūpinti, už kurį atsakomybę turėtų nešti kiekvienas mūsų.
